Vandensvydis kruviname Melburno vandenyje

Sportas ir politika – neatskiriami dalykai, nors ilgai tai buvo neigiama. Tik po Berlyno sienos griūties, Baltijos valstybių išsivadavimo ir SSRS žlugimo politika pamažu ėmė trauktis iš sporto. Jau pripratome, kad sporto aistruoliai dažnai kelia riaušes arenose, o patys sportininkai mušasi retai, bet jų kumštynės sukelia daug triukšmo, penktadienį rašo "Verslo žinių" priedas "VŽ Savaitgalis".

  Šiemet sukanka lygiai 50 m., kai buvo žaidžiamos kruviniausios rungtynės Olimpinių žaidynių istorijoje. Melburno baseine Vengrijos ir Rusijos vandensvydžio rinktinių susitikimo metu vanduo nusidažė raudona – kraujo – spalva. Kadangi Lietuvoje šis įvykis menkai žinomas, "VŽ Savaitgalis" pabandė užpildyti sporto istorijos spragą. 
      1956 m. spalio pabaigoje studentų demonstracija Budapešte virto revoliucija prieš marionetinį komunistinį Vengrijos režimą. Rodės, kad vengrai sugebės išsivaduoti iš sovietų globos, bet lapkritį į Budapeštą įsiveržusi 200.000 rusų kariuomenė ir tankai sukilimą žiauriai nuslopino. Tuo metu buvo rengiamasi pirmosioms Olimpinėms žaidynėms pietų pusrutulyje – Australijoje. Vengrijos nacionalinė vandensvydžio rinktinė žaidynėms ruošėsi stovykloje kalnuose netoli Budapešto, todėl puikiai matė degančią sostinę ir girdėjo šūvių aidą.   
      Komanda, vengdama rusų represijų, slapčia pabėgo į tuometinę Čekoslovakiją ir jau iš ten sugebėjo išvykti į Australiją. Tik i laisvos Vakarų spaudos jie sužinojo apie tikrą sugriovim ir žudynių mastą tėvynėje. Vandensvydžio rinktinės nariai, nežinodami savo artimųjų likimo, nutarė ginti olimpinių čempionų vardus ir kovoti "už visos kenčiančios šalies garbę". Visa Vengrijos olimpinė delegacija Australijoje buvo palaikoma ir sutinkama kaip pasipriešinimo okupacijai simbolis. Olimpiniame kaimelyje naktį komunistinė Vengrijos vėliava buvo pakeista tautine (Kosuto). 
       Vandensvydžio turnyras 
      Vengrijoje vandensvydis tapo populiarus XX a. 3 deš. ir iki šiol konkuruoja tik su futbolu. Vengrijos rinktinė olimpiadose debiutavo 1928 m. ir iki žaidynių Australijoje triskart tapo čempionais (1932, 1936, 1952) bei sykį iškovojo sidabro medalius (1928). 
       1956 m. Melburne vengrai turnyrą pradėjo sėkmingai: grupėje įveikė Didžiąją Britaniją 6:1, JAV – 6:2, Italiją – 4:1 ir Vokietiją – 4:1. Pusfinalyje vengrams teko susitikti su gerai žaidusia ir pajėgia SSRS rinktine. Čia jau ideologiniai ir tautiniai-emociniai dalykai abiejų ekipų vandensvydininkams buvo svarbesni už garbingą sportinę kovą. Vengrams nesunku buvo apsispręsti, ar žaisti normaliai, ar ryžtingai atkeršyti varžovams už įvykius Budapešte ir kiekvieno šalies piliečio mirtį. Rusai (terminas sąlyginis) tiesiog buvo ugdomi nepralaimėti jokiam priešininkui jokiais būdais. Anot tų laikų anekdoto, SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, išlydėdamas sovietų olimpinę delegaciją, gąsdino sportininkus: "Tik pamėginkite man nelaimėti Melburno olimpiados – tada visas jūsų futbolo aikštes užsėsiu kukurūzais." Pergalės prieš sovietus pusfinalyje atveju vengrai būtų užsitikrinę mažiausiai olimpinį sidabrą, o rusai, laimėję prieš vengrus, irgi dar galėjo tapti nugalėtojais. 
       "Pirmyn, vengrai!" 
       1956 m. rungtynės Vengrija–Sovietų Sąjunga – garsiausios vandensvydžio istorijoje. Vadinamosios "kruvinos maudynės" įvyko gruodžio 6 d. Tai buvo dviejų stipriausių pasaulio vandensvydžio mokyklų kova. 
       Dėl politinio konteksto jos sulaukė didžiulio žiūrovų ir žiniasklaidos susidomėjimo. Baseino tribūnose mūšį stebėjo 5.500 aistruolių – daugiausia išeivių iš Vengrijos ir juos palaikančių kitų "naujųjų australų". Jie džiaugsmingai sutikdavo kiekvieną vengrų prisilietimą prie kamuolio ir nušvilpdavo visus rusų veiksmus. 
       Vengrai įtemptame ir vien fizine jėga paremtame šiurkščiame susitikime rungtyniavo geriau ir pirmavo 4:0. Du įvarčius buvo pelnęs visų laikų pajėgiausiu Vengrijos vandensvydininku vadinamas, tuomet 21 m., Ervinas Zadoras. "Du įvarčius jie įmušė iš baudinio, o dar du – kai aikštėje turėjo kiekybinę persvarą", – Rusijos TV laidai metinių proga pasakojo buvęs SSRS rinktinės gynėjas Viktoras Agejevas. 
       Kumštynės, smaugimai, skandinimai, spardymasis ir žnaibymasis po vandeniu ir virš jo buvo dvikovos sudedamoji dalis. Teisėjas iš aikštės jau buvo išvaręs 3 rusus ir 2 vengrus. "Teisėjas švilpė tik į vieną pusę", – rusų žurnalistams guodėsi įvykių dalyvis Georgijus Lezinas. 
       Likus 90 sek. iki mačo pabaigos, kai kamuolys buvo visai kitoje baseino pusėje, prie Zadoro priplaukęs Valentinas Prokopovas iš pasalų smogė varžovui kumščiu į veidą ir prakirto dešinįjį antakį. „Jie mus muša, o mums įsakyta nereaguoti – neišlaikė nervai", – ir po pusės amžiaus prisimena buvęs saugas Borisas Markarovas. 
Baseino vanduo bemat nusidažė kraujo spalva. „Vandenyje ir lašelis kraujo virsta raudona jūra", – vaizdingai 1996 m. išleistoje autobiografijoje prisimena įvykių liudininkas ir pirmo vengrų įvarčio autorius Dezsö Gyarmati. „Rusai nenorėjo žaisti, o tik muštis", – rašo jis. 
       Zadoro trauma buvo tarsi sutartinis ženklas ir taip įsiaudrinusiai publikai. Norėdami išvengti riaušių teisėjai likus minutei nutraukė rungtynes ir skaitė vengrų pergalę. Į baseiną tuoj pat atvykusi ir konfliktą prognozavusi policija sugebėjo nuraminti minią, palydėti sovietų vandensvydininkus į rūbinę ir ten juos apsaugoti nuo Linčo teismo. Kruvino Zadoro nuotraukos (žaidynės pirmąkart buvo rodomos ir per TV) pasirodė visoje laisvo pasaulio spaudoje, sukeldamos dar didesnę pasipiktinimo sovietų brutalumu audrą (o rusai savo laikraščiuose apie varžybas parašė nuo 20 iki 80 žodžių). 
       „Aš tuo metu galvojau tik viena: ar galėsiu žaisti kitose rungtynėse", – praėjus daugeliui metų prisiminimuose rašė Zadaras. Vengrijos rinktinė finale 2:1 nugalėjo Jugoslaviją ir 4 kartą žaidynių istorijoje tapo olimpiniais čempionais. Vengrai Melburne laimėjo pačią svarbiausią kovą savo gyvenime – simbolinę kovą už laisvę, nes Budapešto gatvėse čempionai dar ilgai buvo rusai. Visa Vengrijos 11 žaidėjų vandensvydžio rinktinė bei pusė šalies olimpinės delegacijos narių (iš 100 žmonių) negrįžo į tėvynę – pasirinko emigrantų dalią. Tačiau nuo 1956 m., o ypač po 1989 m., kai buvo nuverstas komunistinis režimas, vengrų vandensvydininkai yra laikomi šalies didvyriais, nors ši žvaigždžių rinktinė iširo visiems laikams. 
       SSRS kovoje dėl 3 vietos laimėjo prieš Vokietiją 6:4 ir gavo bronzos medalius. Likę gyvi 5 žaidėjai „nusipelniusių sportininkų" atminimo ženklelius už prizinę vietą gavo praėjus 46 m. po Melburno. 
      Įamžinti kino juostose 
      Minint Vengrijos revoliucijos ir vandensvydžio rungtynių 50-metį, buvo baigtas dokumentinis filmas „Laisvės šėlsmas" („Freedom's Fury"). Filmą prodiusavo garsūs Lucy Liu ir Quentinas Tarantino, o apie įvykius jame pasakoja legendinis vengrų kilmės JAV plaukikas Markas Spitzas (11 medalių 1972 m. ir 1976 m. olimpiadose), kurį treniravo į Ameriką pasitrauks Zadoras. 
       Dabar Ripono mieste Kalifornijoje gyvenantis 71 m. Zadoras atsisakė dalyvauti jubiliejaus iškilmėse, nes nenorėjo, kad jį pagerbtų buvęs komjaunuolis, o dabar Socialistų partijos vadovas ir Vengrijos premjeras Ferencas Gyurcsany. Šiemet buvo sukurtas ir meninis filmas "Šlovės vaikai" (angl. k. "Children of Glory ", vengr. k. "Szabadsįg, szerelem"), pasakojantis jaunos revoliucionierės ir vandensvydininko meilės istoriją (rež. Krisztina Goda, prod. Andrew G. Vajna). Tikėkimės, juos kada nors pamatysime ir Lietuvoje. 
"Taikos pasirašymas" 
       Dar 1999 m. amerikiečių dokumentininkai Patas Raney ir Colinas Keithas Gray pradėjo ieškoti likusių gyvų įsimintinų rungtynių dalyvių. Tuo metu gyvi buvo 8 vengrai ir 5 rusai. Jie visi labai norėjo susitikti, prisiminti praeitį, susitaikyti ir paspausti vieni kitiems rankas. Veteranai puikiai suvokė, kad tai jų antras ir paskutinis susitikimas gyvenime. Jis buvo surengtas 2002 m. ir vyko labai emocingai. Vyrai rado drąsos parodyti, kad pirmiausia jie yra sportininkai, o tik paskui savo valstybių kariai. Netrukus po „taikos pasirašymo" į Anapilį iškeliavo sovietų rinktinės kapitonas gruzinas Piotras Mšvenieradze ir vengras Laszlo Jenei.

       Politinio simbolizmo terminais, Vengrijos vandensvydininkų auksas, iškovotas 1956 m. Melburno baseino neapykanta užnuodytame vandenyje, buvo visos tautos pergalė prieš totalitarinę sistemą. Vengrija dabar yra jau 8 kartus olimpinė čempionė (dar 1964, 1976, 2000, 2004), dar sykį iškovojo sidabrą (1972) ir 3 kartus bronzą (1960, 1968, 1980). O Rusijoje nuo žaidynių Australijoje laikų prigijo šmaikštus posakis: „Vandensvydis tai ne „ping-pongas!"