Pirmieji 2007-ųjų Berlinalės įspūdžiai

Sveika, istorija

Kad pastaraisiais metais vėl suklestėjęs biografinio filmo žanras nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, įrodė ir naujausias pripažinto meistro Bille’s Augusto kūrinys „Sudie, Bafana“ („Goodbye Bafana“). Filmo pagrindas – Nelsoną Mandelą ne vieną dešimtmetį kalėjime prižiūrėjusio policininko Gregory prisiminimai. Režisieriaus sumanymas įdomus: parodyti, kaip keitėsi baltosios Pietų Afrikos visuomenės požiūris į legendinį išsivadavimo judėjimo kankinį ir apskritai į apartheidą tarsi iš vidaus – garsiausios apartheido aukos prižiūrėtojo akimis. 1968 m., kai Gregory (Joseph Fiennes) pirmąkart pamato Mandelą, šis jam yra pavojingas teroristas, 1990 m., kai Mandela oficialiai paleidžiamas iš įkalinimo vietos (labiau primenančios turtingą rezidenciją nei kalėjimą), – pagarbos vertas kovotojas už laisvę ir lygybę. Tačiau šį sumanymą galima įgyvendinti tik tada, kai abu dramos dalyviai yra žmonės iš kūno ir kraujo, o ne vaikščiojančios schemos: Gregory – ištikimo vyro ir mylinčio tėvo, garbingo piliečio, Mandela – gyvos dievybės. Juolab kad ir idėjų kovos tarp jų nematyti, susitikimai reti, o policininko abejonės pateikiamos per pokalbius su mylinčia žmona kirpėja (Diane Kruger), kuri iš pradžių siekia, kad vyras darytų karjerą, o paskui ima palaikyti jo požiūrį į garsųjį kalinį. Todėl filmas primena vadovėlį, populiariai dėstantį gerai žinomus istorijos faktus, bet kartu jau, matyt, pasenusį, nes Augustas, regis, visiškai neabejoja, kad su Mandela ir Pietų Afrikos baltųjų, ir juodųjų laukia šviesi ateitis. Dramatiška šios šalies tikrovė jo nedomina, ji paliekama už filmo ribų.

Požiūrio į istoriją klausimas Berlinalės filmuose grįžta gana dažnai. Iki šiol didžiausius aplodismentus girdėjau po vengrės Krisztinos Goda filmo „Laisvė, meilė“ („Szabadsįg, szerelem“ / „Children of Glory“), parodyto programoje „Berlinale Special“. Tai – Vengrijos sukilimo 50-mečiui skirtas filmas. Savo šalyje jis sulaukė didžiulės sėkmės. Pasak režisierės, jį jau pasižiūrėjo per pusę milijono žiūrovų. Man „Laisvė, meilė“ buvo savotiškas atsakymas į klausimą, kaip pasauliui, bet kartu ir saviesiems jauniesiems žiūrovams, nelabai besidomintiems istorija, pasakoti apie svarbiausius, lemtingus įvykius. Tokį klausimą teks spręsti ir kūrėjams, sumaniusiems papasakoti apie 1990-ųjų sausio įvykius Lietuvoje ar pokario rezistenciją, ką jau kalbėti apie gana iliuzinę idėją sukurti istorinį vaidybinį filmą Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui.

Svarbiausi 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos įvykiai filme „Laisvė, meilė“ perteikiami pasakojant dviejų personažų – studentės aktyvistės Viki ir Vengrijos vandensvydžio rinktinės žaidėjo Kocio – tragiškos meilės istoriją. Scenaristas Joe Ezterhazi (beje, jis ir „Esminio instinkto“ scenarijaus autorius, o naująjį filmą prodiusavo šio prodiuseris Andrew Wajna) sumaniai įterpia visus būtinus istorinius akcentus – saugumo savivalę, visuomenės pakilimą, sukilimą numalšinusios sovietų armijos žiaurumus, istorines aplinkybes ir net pačių įvykių dalyvių abejones, nusivylimą pasaulio abejingumu ir JAV prezidento Eisenhauerio pažadais įvesti kariuomenę. Tai daroma palyginti neprikišamai, kartu parodant ir sukilimo mastą – tūkstančių žmonių pilną aikštę priešais Parlamento rūmus, tankus Budapešto gatvėse, visuotinį sukilėlių palaikymą, daugybę nužudytųjų. Pasakojimas emocionalus, jauni herojai – gražūs ir drąsūs, jų meilės istorija tragiška, kartu – jie ištikimi laisvės idėjoms. Tai traukia jaunus žiūrovus. Vyresnieji turėtų būti patenkinti tuo, kaip parodytas sovietų armijos žiaurumas ir kitos istorinės aplinkybės. Filmas turi ir dar vieną faktinį pagrindą – jį įrėmina dvejos vandensvydžio rungtynės tarp Vengrijos ir Sovietų Sąjungos komandų. Maskvoje vengrai pralaimi, nes teisėjas yra šališkas, Melburno olimpiadoje jie laimi tą dieną, kai revoliucionieriai yra metodiškai naikinami Budapešto gatvėse. Sportininkai ne tik laimi olimpiadą, jų pergalė pasaulyje suvokiama ir kaip laisvės idėjų triumfas. Nepaisant viso tragizmo ir patoso, filme yra ir komiškų detalių. Pavyzdžiui, iš Maskvos grįžtančius sportininkus tikrina vengrų muitininkai. Kai muitininkas įtariai paklausia, kodėl vienas kamuolys sunkesnis (į jį sportininkai sukišo Maskvoje nusipirktus auksinius daiktus), sulaukia atsakymo: „Kamuolys sunkesnis, nes jis rusų gamybos. Jų kamuoliai (balls) visada didesni.“

iliustracija
„Laisvė, meilė“