2016 / 03 / 10Vandensvydis nustelbė krepšinį

 Vandensvydis nustelbė krepšinį

Talentingas vandensvydžio žaidėjas Aurimas Jonkus buvo pasukęs į krepšinį, bet grįžo į baseiną ir yra per žingsnį nuo Lietuvos čempiono aukso.

Per Lietuvos vandensvydžio čempionato pirmo turo varžybas Elektrėnuose dėmesį atkreipė aukštas (204 cm ūgio) dvidešimtmetis Vilniaus „MSC- Baltic Amadeus“ sportininkas Aurimas Jonkus. Jis išsiskyrė ne tik savo aukštu ūgiu, bet ir sumaniu žaidimu. Nieko nuostabaus: tai - praeityje žinomo vandensvydininko Anatolijaus Asajavičiaus sūnus Aurimas Jonkus. 
Kartu su komandos draugais A.Jonkus pirmame ture iškovojo visas pergales ir yra arti tikslo pirmą kartą tapti Lietuvos suaugusiųjų čempionu.  

Vilniečių treneris Nerijus Papaurėlis šį savo auklėtinį apibūdino taip: „Tai labai gabus, gerų fizinių duomenų žaidėjas. Tiesa, jo fizinis parengimas šiuo metu nėra toks, kuris tiktų rinktinei. Tačiau tikiuosi, kad po rimtų treniruočių tikrai turėsime gero lygio žaidėją, kuris tiktų ne tik Vilniausklubui, bet ir Lietuvos rinktinei“. 

Ko gero, esi aukščiausias Lietuvos vandensvydininkas. Ar nežaidei krepšinio?, - paklausiau Aurimo Jonkaus.

Žaidžiau,tačiau mano sportiniame kelyje pirmiausiai buvo vandensvydis. Jau nuo šešerių metų plaukiojau baseine. 

Tėtis mane vesdavosi į pratybas ir pamažu pamilau šį žaidimą. Patekau į Lietuvos  jaunučių ir jaunių rinktines, prieš kokius penkerius metus su šešiolikmečių rinktine  dalyvavau Europos jaunių čempionato atrankos varžybose Elektrėnuose.  

Tačiau vien vandensvydžiu nesitenkinau, vis dar ieškojau savęs. Nutariau pabandyti save krepšinyje, sunkiojo krašto pozicijoje.  Apie porą metų lankiau treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje, mane treniravo puikus treneris, o dabar mokyklos direktorius Vytenis Tupčiauskas. 

Žaidžiau Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje, buvo puiki bendraminčių komanda. Žaidžiau savo malonumui, patiko tai, ką dariau. Atrodė, jog krepšinyje pasiliksiu ilgesniam laikui. 

Bet nepasilikai, kas atsitiko?

Visiškai neseniai susitikau buvusį vandensvydžio komandos draugą Šarūną Belecką, kuris prikalbino mane ateiti pažaisti vandensvydį. Atėjau. Pajutau, kad vis dėlto mano tikrasis pašaukimas - vandensvydis ir prieš kokį mėnesį vėl į jį sugrįžau. Nesigailiu, kad žengiau tokį žingsnį. 

Kaip dabar jautiesi vandenyje?

Kol kas sunkiai, negaliu padaryti to, ko noriu. Padarau vaikiškų, neapgalvotų klaidų. Dar trūksta rimto darbo per pratybas. Vandensvydis – ne tik fizinis žaidimas, bet reikia įjungti ir galvą. 
Mūsų komandos treneris didelį dėmesį skiria gynybai, todėl dabar daugiau žaidžiu šioje pozicijoje. Kai išspręsime gynybos problemas, pratinsiuosi žaisti puolime.  

Ar per varžybas pavyksta pasiekti įvarčių?

Pavyksta, nuginkluoti varžovų vartininką, žinoma, malonu, tačiau man svarbiausia - iškovoti pergalę.